Man nepamiršt Tavų žydrų akių,
Jaukios ramybės ir šiltų delnų,
Juoko, rytų, šypsenų tyrų,
Tų filmų, žvakių ir taurių, vyno pilnų.

Suprast, kad nepaslėpsi jausmo lede,
Suklupus verkti mėnesionoje,
Norėti bėgti pas Tave,
Tačiau nubudus skęsti savyje.

Belsti ir žiūrėti, kaip paskutinės durys
Lėtai lėtai su trenksmu užsidaro,
Ir vėl ieškot ieškot ieškot,
(Ne)tikėt ir toliau eit.

...nes lemta man gyvent nakties maldoj.