Tu ateik pas mane kaip plasnoja plaštakė į žvakę,
Aš be gailesčio, skaudžiai apdeginsiu tavo sparnus.
Ir tada tu suprasi, kad kartą-
nors kartą netekę
Mes iš naujo taip vaikiškai skaudžiai atrandam draugus...
Mes atrandam, kad jie netgi mūsų nelaimėj tie patys,
Stovi veidu į mus, kada nugaras suka kiti.
Kada lekiam nuo jų, lyg drugiai,
žvakės liepsną pamatę,
Jie nesmerkia, nekeikia, tik nuoširdžiai tiki : \"Sugrįš\".
Tu ateik pas mane, tu atskrisk lyg naivuolė plaštakė,
Aš pabūsiu žvake, aš apdeginsiu tavo sparnus...
Bet jei tu be sparnų nepajusi, kad jųjų netekęs,
Jeigu tau su manim, su viena, dar pasaulis atrodys gražus,-
Tu nelėk , neskubėk pas mane lyg pakvaišus plaštakė,
Aš užgesiu, nerodysiu kelio tau skristi nakty.
Tu vistiek nesuprasi, kad kartą, tik kartą netekę,
Mes negalime likti vaikais,
mes jau turime būt dideli...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-01-03 22:16:38
Iš tiesų labai patiko. Tik kokius draugus turima omenyje, jei „...Jeigu tau su manim, su viena, dar pasaulis atrodys gražus...“? Gal čia truputį daugiau nei paprasta draugystė?
Vartotojas (-a): Maja
Sukurta: 2010-01-03 16:41:44
Odė draugystei. :) Lenkiuosi žemai.
Anonimas
Sukurta: 2010-01-03 15:39:57
Labai gražiai susidainuotų. Per daug kartojami plaštakės ir žvakės motyvai, bet tekstas vientisas, organiškas. Man šiandien gražu:-)
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2010-01-03 15:38:55
Labai priminė J. Degutytę "jei atesi, tai ateik, kaip saulė ir tokia skaisti, ir tokia karšta"...(atsiprašau, jei cituoju ne tiksliai). Aišku, tai visai kita traktuotė, rūbas, tačiau pasibeldžiantis, vis tik :)
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2010-01-03 14:59:34
Paskutinis posmas, tiksliau paskutinės trys eilutės, Visa kita man nelabai.