Tu ateik pas mane kaip plasnoja plaštakė į žvakę,
Aš be gailesčio, skaudžiai apdeginsiu tavo sparnus.
Ir tada tu suprasi, kad kartą-
                         nors kartą netekę
Mes iš naujo taip vaikiškai skaudžiai atrandam draugus...

Mes atrandam, kad jie netgi mūsų nelaimėj tie patys,
Stovi veidu į mus, kada nugaras suka kiti.
Kada lekiam nuo jų, lyg drugiai,
                        žvakės liepsną pamatę,
Jie nesmerkia, nekeikia, tik nuoširdžiai tiki : \"Sugrįš\".

Tu ateik pas mane, tu atskrisk lyg naivuolė plaštakė,
Aš pabūsiu žvake, aš apdeginsiu tavo sparnus...
Bet jei tu be sparnų nepajusi, kad jųjų netekęs,
Jeigu tau su manim, su viena, dar pasaulis atrodys gražus,-

Tu nelėk , neskubėk pas mane lyg pakvaišus plaštakė,
Aš užgesiu, nerodysiu kelio tau skristi nakty.
Tu vistiek nesuprasi, kad kartą, tik kartą netekę,
Mes negalime likti vaikais,
                       mes jau turime būt dideli...