Man tekus metų virtinė - jau praeitis,
Bet už visus juos - padėkoti verta.
Džiaugiuos, jog dar esu, dar ne viena...
Juk dabartis, - gal vertingiausia dovana?
Nežymiai taip, akies bent krašteliu,
Jei žvilgtelėt galėčiau aš nors kartą,
Kiek liko metų man lemties suverta...
Tvirtai žinau, sau šito leisti - negaliu.
Man duotą Dievo dovaną brangint turiu -
Kitos juk niekas neįteiks dar kartą.
Skubėt ją išpakuot, manau, - neverta.
Tačiau kodėl iš kavos tirščių vis buriu?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Maybe
Sukurta: 2010-01-03 00:35:29
tai tiesa,pritariu gulbinui ;) , geriau nekliūdyt ateities,ji pati mus užkliūdys, o dabartis-vertingiausia dovana :)
Vartotojas (-a): gulbinas
Sukurta: 2010-01-02 17:21:27
o,naivume...geriau jau nežinoti savo ateities...
tegul ji stebina kasdien netikėtumais...
:)
Anonimas
Sukurta: 2010-01-02 16:02:40
...įdomiai.
Paliestas žmogaus dvilypumas - lyg ir aišku, kad neverta stengtis sužinoti to, ko neverta...
Tačiau, nors truputį norisi praskleisti paslapties užuolaidą.