Man tekus metų virtinė - jau praeitis,
Bet už visus juos - padėkoti verta.
Džiaugiuos, jog dar esu, dar ne viena...
Juk dabartis, - gal vertingiausia dovana?

Nežymiai taip, akies bent krašteliu,
Jei žvilgtelėt galėčiau aš nors kartą,
Kiek liko metų man lemties suverta...
Tvirtai žinau, sau šito leisti - negaliu.

Man duotą Dievo dovaną brangint turiu -
Kitos juk niekas neįteiks dar kartą.
Skubėt ją išpakuot, manau, - neverta.
Tačiau kodėl iš kavos tirščių vis buriu?