„O Jūs, kurie į meilės vieškelį patekę...“

Aš jau lieku sudeginta širdim,
Bet pelenai sukritę,
Grįžta žemėn.
Kelionė baigiasi
Su vis rusenančia viltim.

Matau, kai vieškeliai pilki
Į ateitį, kaip saulės spinduliai nutįsta -
Vėl eina dideli, maži,
Vėl Beatričės ieško
Nežinodami, kur rasti...
Vėl mūzom aitrina jaunystę
Ir trubadūrai, nesutilpę širdyse,
Prie Meilės dievo glaudžiasi
Ir skambina bažnyčiom -
Nereikia aukso,
Ir mirtis tebus,
Bet Doną siųsk prie lūpų.  

O Meilės viešpatie,
Aš nepalieku dar tavęs -
Vis laukiu viltyje, kol feniksas
Iš pelenų širdies
Ir vėl į glėbį mylimos įmes...

„Rugienos“