O Lietuva, tu kaip tyra mergaitė,
Vis dar žalia, su rūtų vainiku.
Tu nebuvai ir nesi bekraitė,
Bet kažkodėl aš tavo ašaras renku.
Pabiro jos ant varganos vaikystės,
Ant seno ąžuolo pražilusios galvos,
Rieda takais paklydusios jaunystės,
Pakėlusios sparnus iš Lietuvos.
Pravirko šiluose išlakios pušys:
– Palikti gimtą šalį taip sunku –
Sudeginto gyvenimo Baltušio
Pelenuose aš ašaras renku.
Jos byra tarsi laisvės vėjai būtų
Sukėlę sumaištį tavoj širdy.
Nulaužtą medį ar sumintą rūtą
Tu su skausmu kasdieną prarandi.
Bet po žiemos pavasaris ateina,
O tavyje viltis vis dar gyva.
Ir sumokęję tavo skausmo kainą
Mes vėl dainuosim, mano Lietuva.
Vėl sužaliuos beržynai ir giraitės
Ir tu laiminga, apsupta vaikų.
Jie sugrąžins tau paaukotą kraitį,
O aš kol kas tik ašaras renku...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2010-01-26 16:59:55
Nostalgiškai tikrąja to žodžio prasme (nostalgija - tėvynės ilgesys). Ilgimasi tos šiltos, savos tėvynės. Puiku, kad pasigirsta ir optimizmo gaidelė, čia pat jai ir statomas kontrastas (Jie sugrąžins tau paaukotą / kraitį, O aš kol kas tik ašaras renku...) taip išryškinant būsenas.
Kuriamas mielas Lietuvos įvaizdis. Suveikia mergaitės, vainikų, tėvynės ašarų motyvai.
Vartotojas (-a): pabiruogė
Sukurta: 2010-01-25 17:15:14
Ačiū už pataisytas klaidas eiliuke ,,Ašaros".Perskaičiau labai daug komentarų ir supratau, kad esate saito kritikė. Norėčiau Jūsų komentaro apie patį eilėraštį.
Anonimas
Sukurta: 2009-12-29 18:04:40
Prieš skyrybos ženklą tarpo nereikia, bet jis būtinas po.
neesi > nesi
Bet,kažkodėl,aš; Jos byra,tarsi laisvės vėjai būtų; Nulaužtą medį,ar sumintą rūtą; Ir,sumokęję tavo skausmo kainą,; O aš,kol kas,tik ašaras renku > kablelių nereikia
Mes vėl dainuosim,mano Lietuva > jei mano Lietuva čia veikia kaip kreipinys, kirčiuojama LIEtuva, jei ne kaip kreipinys, o kaip dainuojami žodžiai, skiriama ne kableliu, o kabutėmis.
Pirmiausia, meilę Lietuvai išreikšite išmokusi taisyklingai rašyti gimtąja kalba.