O Lietuva, tu kaip tyra mergaitė,
Vis dar žalia, su rūtų vainiku.
Tu nebuvai ir nesi bekraitė,
Bet kažkodėl aš tavo ašaras renku.

Pabiro jos ant varganos vaikystės,
Ant seno ąžuolo pražilusios galvos,
Rieda takais paklydusios jaunystės,
Pakėlusios sparnus iš Lietuvos.

Pravirko šiluose išlakios pušys:
– Palikti gimtą šalį taip sunku –
Sudeginto gyvenimo Baltušio
Pelenuose aš ašaras renku.

Jos byra tarsi laisvės vėjai būtų
Sukėlę sumaištį tavoj širdy.
Nulaužtą medį ar sumintą rūtą
Tu su skausmu kasdieną prarandi.

Bet po žiemos pavasaris ateina,
O tavyje viltis vis dar gyva.
Ir sumokęję tavo skausmo kainą
Mes vėl dainuosim, mano Lietuva.

Vėl sužaliuos beržynai ir giraitės
Ir tu laiminga, apsupta vaikų.
Jie sugrąžins tau paaukotą kraitį,
O aš kol kas tik ašaras renku...