“Virš to dangaus, kuris plačiausiai sukas...\"
  
Dievai čia neateina,
Vienas aš.
Bet irgi jau ne kaip poetas,
O labiau, kaip rūkas,
Kaip mintimis, išvarginta tyla.
Čia Dantei su širdim ir kūnu
Jau nėra ką veikti.
Nebent kai ką dar sapnas susapnuos,
Tačiau ir jo nebeįmanoma suprasti,
Belieka pasakyt:
- O Beatriče,
Po dangiškos mielos kelionės
Į žemę sugrįžtu namo,
Bet net ir čia, kur rūkas, kur tyla,
Kur žodyje galiu įeiti kaip į dangų,
Išliksiu su tavim, o Dona,
Mano mūza, Meilės viešpaties duota...