„Jums ,Sielos mylinčios, Jums, kilnios širdys...“
                          
Nejau viduramžiai čia šneka?
Tie žodžiai aikteli many kaip aidas.
Prisiklaupiu prie jų ir :
- O poete, Dante Aligjeri,
Būk atidesnis sielai, net akims -
Aš jau tuomet norėjau būt geresnis,
Bažnyčias pastatyt žmogaus širdy...
Ir man smagu, sugrįžusiam girdėti,
Kad nevadindamas vardu mane mini.

Atėjom atsimint, pasižiūrėdami į jus,
Kaip Žody puošiasi
Senobinis žmogus.