Atsikėliau ryte įkniaubęs veidą į pagalvę. Tarsi nuo kažko slėpdamasis. Tą ir dariau – mėginau pasislėpti nuo to nemalonaus triukšmo aplinkui. Sesutė žaidė barbėmis, garsiai šaukdama: „Aš jį myliu! Por que? Por que?”. Kažkodėl tai vyko mano kambaryje ant kelias savaites nesiurbto kilimo. Keista, jog čia dar nebuvo užsiveisusi kokia vorų šeimynėlė kaip pernai… Tuomet prireikė nemažai pastangų priversti mano sesę bent peržengti namų slenkstį!
  Mama prieškambaryje taip garsiai šnekėjo telefonu, kad net užsikimšęs ausis aiškiai girdėjau, kaip ji pasakoja apie sesutės pasiekimus kepant tuos mažus imbierinius įvairiausių formų sausainėlius perdėtai artikuliuodama ir (nors nemačiau, bet galiu patikinti) aktyviai gestikuliuodama.
  O aš norėjau kažkuo pavirsti. Gal paukšteliu, na, kad ir balandžiu, tuomet mane visi iš visų pusių maitintų, mėtydami delikatesu virtusius šokoladinių bandelių ir tų mažų imbierinių įvairiausių formų sausainėlių trupinėlius… Aš sau ramiai kramsnočiau, kartais pasipešdamas su kitais nutukusiais balandžiais, ir jokių problemų neturėčiau.
  Gal neblogai būtų pavirsti ir kokia Barbe. Na, ne Barbe, o tuo jos vyru, vadinamuoju Barbinu ar Kenu (net pats stebiuosi kiek apie tai išmanau!). Tada visas gyvenimas būtų už mane sužaistas, nors, tiesą sakant, nenorėčiau, kad tas žaidėjas būtų mano sesuo… Štai ji kaip tik nulaužė galvą vienai lėlei ir visu garsu sušuko:
– No! No, mi amor! Por que?
  Gal ir visai neblogai, bent ispaniškai truputį pramokčiau…
  Jei pavirsčiau Grinču, na, tuo žaliu pabaisiuku, vogusiu Kalėdas, pasijusčiau visiškai patenkintas, nes pagaliau galėčiau ramiai sau pagyventi be tų visų kalėdinių „džiaugsmų”, kurie kasmet tiesiog užpuola kaip parazitai visą mano šeimą, o ši tuomet tampa parazite man. Tikra kančia tos šventės. Ir net tie maži imbieriniai įvairiausių formų sausainėliai tampa nebeskanūs… Tiesiog per dideli mano snapui.