Pranas
Į dienoraštį...
Įdomu būtų suskaičiuoti, kiek kartų per dieną užsimerkiu ir, pabuvęs valandėlę užmerktomis akimis, vėl atsimerkiu. Žmonės nekenčia senatvės dėl daug ko. Dėl jai būdingo marazmo - irgi, bet kažin, ar nusipelno ji tokios nemeilės? Ar ne dėl mūsų pačių nuopelnų ji tokia nereta? Kita vertus, kur surasi tokį kvailį, kad ja pasidžiaugtų? Bet, matyt, verta rimtai pagalvoti, kad „kol jaunas, o broli, “ kol sėji, stengdamasis dirvos neapleisti, visur reikalingas saikas, žmogaus prakaitui ir gobšumui – taip pat. Man gi dabar beliko tik paskutinė priemonė-  kovoti su marazmu. Vis dar atrodo, kad  nuo didžiulio fizinio ir psichinio išsekimo pavyks apsiginti būtent aprašytu būdu. Todėl pasitaikydavo, kad atsimerkęs jau surandu kitokią aplinką, negu palikau ją užsimerkiant. Šįkart suradau netoli prisėdusį Vidinį, atidžiai apžiūrinėjantį man varno padovanotą plunksną ir besišnekantį su Šventąja.        
    - Ko tik žmogus nesugeba. Net ir pamiegoti žvirblio miegu. Protingas, puikus paukštis mūsų Golius, bet ir jam, ir tau sakiau, kad Pranuco tas dienoraštis –tik svajonėse. Jis pats netiki, kad galėtų parašyti. Daug metų, kai su juo kartu. Žinau, pažįstu, -nepaisydamas manęs kalbėjo Vidinis Šventajai.
    - Varnas dzieduliui kažkodėl tiki.
    - Duok die, kad taip būtų, bet aš nemoku net patikėti, nors labai noriu. - Ir jau man: - Nagi atsimerk. Dienoraščio neišsapnuosi.
    - Nedega.
    - Paklausk savo Seneką. Jis pasakys, dega ar nedega.
    - O kas nežinom? Pasakys, kaip visuomet. Kad gėdingiausia švaistyti savo dar turimą laiką per apsileidimą.
      - Gerai, - nelauktai linksmai pasakė Šventoji, - Aš, ponai, pradedu gimdymą. Bet  ne į lopšį, o į dziedulio dienoraštį. Nagi, vyrai, būkite pasiruošę ir atidūs.
      - Nesijaudink, mergužėle, -nežinia iš kur atsirado Vaidinimas. - Kur aš, ten tvarka.
      O po pusantros – dviejų valandų iš dienoraščio į mano akis sužiuro varno Goliaus plunksna parašytas tekstas. Ranka virpėjo, gerklė išdžiūvo, o paprašytas jį perskaityti, tylėdamas dienoraštį padaviau Vaidinimui.
    - O, koks malonumas! - nuoširdžiai apsidžiaugė ir, nutilus šurmuliui, išgirdome jo skaitomą tekstą. Kol kas pirmą, vienintelį, aplenkusį net įžanginį žodį. Manau, kad ji galima įvardinti, atsikėlus eilutę iš Vidinio eilėraščio:
                                                              
                      Nuo mažumės per Lietuvą...                        
                        
    Atsiprašau, ponai, visų, kurie čia yra ar turėtų būti, kad dienoraštį pradedu, pirmiausia įvardindamas Vidinį. Kiek beatmenu, visuomet būta, kad pasiilgęs nuoširdumo, skubėdavau pasikviesti Vidinį. Tai verta pagarbos žmogus - kur benukaksi, Vidinis visuomet šalia. Nespėji mintimis aprėpti kokį nors reiškinį, kai, žiūrėk, jau atsišaukia. Galima pagalvoti, kad su Vidiniu gyvename viename asmenyje, tačiau dažnai nemokėdami su juo sutilpti vienoje mintyje. Nuoširdžiai sutardami - pasidžiaugiame, nesutardami- pasiginčijame. Duok Dieve, kad kiekvienas turėtume savo Vidinį - patį ištikimiausią, su kuriais išliktume nuoširdūs, sąžiningi iki sielos gelmių. Be Vidinių žmogaus gyvenimas labai suprastėja. Bet manau, kad gražiausiai jis atsiveria  kelionėse.
    - Seniai, Pranuci, keliavom po Lietuva, - išgirdau tada, kai buvome.
    - Seniai. - atsidusau. - Kažkoks tinginys. Negi jau sėlina senatvė?
    - Taigis, taigis, - kaip Žemaitės Vingių Jonas atsiduso ir Vidinis. - Kada nors pasigailėsime, oi, kaip pasigailėsime, kad va šitaip užsisėdėję. Bet tuomet tikrai bus vėlu.  Ir nesakyk, kad Lietuvai apkeliauti dar laiko bus, - pakėlė balsą.
    - Ką tu, ką tu, mielasis, - atsiliepiau, -  šitaip niekuomet negalvojau. Apkeliauti Lietuvą? Visą? Tik beprotis šitaip gali pasakyti.
    Dėl Lietuvos parametrų mudu su Vidiniu sutariame. Ji mums didelė. Tokia didelė, kad nei pėsčiomis apkeliausi, nei važiuotas apvažiuosi. Lietuvą  priimame ne kaip fizinį dydį, ne kaip erdvę nuo Baltijos jūros iki  Turmanto, nuo Druskininku iki Radviliškio Nemunėlio. Ją priimame kaip gyvybę, augančią iš gilios, žilos žilutėlės senovės. Kažkur ten jos pradžia ir su kiekviena diena ji vis didesnė, turtingesnė. Net atsimenu, kaip šitą mintį Vidinis taikėsi išreikšti eilėmis.

      Dėl ko laimingas, jaunas juk žinai.
      Nuo mažumės per Lietuvą einu.
      Net žiemoje man gieda vyturiai
      Ir skambina upeliai sidabru.
      O žodžiuose nudžiugusi daina:
      Esi bekraštė mūsų Lietuva!
      Bekraštė tiems, kas vaikščioja po ją
      Ne  kojomis, o siela, o širdimi tyra.

    Tada, kai buvome, Vidinis dar negebėjo savo mūzų persiųsti įtaigos būdu tiesiog iš savo smegenų į mano. Reikėjo juos išgirsti ar perskaityti. Jo eilėraščiai man patikę ir pagirdamas sakydavau, kad jie pagal mano ūgį. Neaukštas, tai ir jie nedideli,  be pretenzijų į pasaulio pažinimą. Žodžiu, eilutės ir tik, užrašytos girdint, kaip per krūtinę  gūsiais nuteka laikas. Vidiniui mano atsiliepimai patiko ir kartasi, gudriai primerkęs akį, šypteli ir duoda suprasti, kad yra poezija tik dėl savęs. Ir būdama „ tik dėl savęs“ išsaugo tą vertę, kad  neparsiduoda. Tačiau tai kita tema, o tada išgirdęs iš Vidinio, kad seniai keliavome po Lietuva, negalėjau ilgiau priešintis. Tie keli pasakyti žodžiai tik labiau nudiegė širdį. Vidinis suprato ir, nedaug palaukęs, pastūmėjo žemėlapį:
    - Rodyk. Nuo kur pradėsime?
    - Nuo kur?
      Sužiurau į žemėlapį. Jo pietuose, kur žalsva spalva nuspalvintas Lazdijų rajonas,  vingiuoja tamsiai mėlyna juostas. Tai Nemunas. Jis atplaukia į Lietuvą iš  Baltarusijos  Dar ilgokai žiūriu į Nemuną žemėlapyje ir galvoje toptelėjo mintis, kad čia gal piečiausias Lietuvos taškelis.
  - Gal pabandykime nusigauti čia, -bakstelėjau pirštu tą taškelį- Paskui panemune, panemune,  panemune... Gal net iki Kuršių marių.
    - Iki Kuršių marių  nenukaksime. Pritrūks gyvenimo, - rimtai pasipriešino Vidinis.  
    Kelionėse po Lietuvą  jis stropus. Ir jau patyriau, kaip ilgai su juo galima užtrukti nueinant  kad ir dešimt kilometrų. Gi nuo šio taškelio iki Kuršių marių Nemunas nuplaukia per Lietuvą  359 kilometrus.
                                            *******
      -Viskas, ponai. Valio! - triukšmingai užversdamas dienoraštį nebuvo rimtas  Vaidinimas.
    -  Jau truputį lengviau, - ramiai pasakė Šventoji. - Ir dar ramiau: - Matyt,  gimdyti reiks ilgai, bet ką daryti. Knyga – segtuvas  arba, kaip dabar vadinate,  Šventoji - ne archyvas.
(Iš “Tada, kai buvome“).