Iš savo ilgos gyvenimiškos patirties galėčiau Jums pasakyti, kad ne tik gyvieji šios planetos gyventojai turi jų egzistenciją ir būtį patvirtinančių savybių. Ar kada nors pastebėjote, kaip rytais, atsikėlus iš lovos, joje lieka mūsų kūno išgulėtos vietos, sujaukti patalai? Net neabejoju, jog atsakėte „Taip“. Tačiau ar susimąstėte, ką visa tai galėtų reikšti?
Mes, apvaliosios žemės tobuliausi sutvėrimai, esame įpratę galvoti tik apie tai, kas gyva, juda, čiauška, šokinėja, dauginasi, vystosi... bet retai susimąstome apie rimties būseną, nejutimą ir daiktų būtį. Didieji mokslininkai, tokie kaip Enšteinas, metų metus stebėjo aplinką, užrašinėjo įvairius evoliucijos raidos etapus, sukaupė daugybę rankraščių, bet ar jie nors žodžiu užsiminė apie daiktų kalbą, jusles, nuotaikas? Jei galite atsakyti į šitą klausimą „Taip“, tuomet galime jus laikyti Nobelio premijos laureatu.
Taigi, mielieji laureatai, arba asmenys, pripažįstantys tiesą, kad atsakymo „Taip“ negali būti, aš Jums paaiškinsiu apie daiktų būtį. Plačiąja prasme mes daiktus suprantame kaip negyvus, nejudančius objektus, tačiau toks supratimas yra klaidingas. Tarkime, kad ilgai ir laimingai gyvenęs žmogus numirė. Jis negyvas, nekalba, nesijuokia, nekvėpuoja, tačiau mes jo nelaikome paprasčiausiu daiktu. Taip, mes turime kur kas mielesnį išsireiškimą - lavonas. Taigi pabandykime visus bedvasius ir nejudančius vadinti lavonais. Galbūt tai labiau atitiks Jūsų suvokiamą daikto sąvoką. Ne kaip skamba, tiesa?
Nors daiktai mus supa nuo pat kūdikystės, mes sunkiai galėtume pasakyti, ką vienas ar kitas daiktas jaučia, ko jis nori ir apskritai- ką jis veikia mūsų aplinkoje. Galbūt maža mergaitė šviesiai, garbanotais plaukais galėtų pasakyti, kad jos lėlė (daiktas) šiuo metu miega, verkia ar nori valgyti. Tačiau ar tai galėtų visiškai rimtai pasakyti pilnai susiformavusi asmenybė? Atsakymas - ne. Ir suprask dabar, žmogau, kodėl gi visa tai vyksta. Galime daryti prielaidas, kad mažieji daug geriau perpranta ir įsigilina į kitą erdvę, būtį, tačiau didieji skeptikai pasakys, kad tai tik vaikiškas naivumas ir laki vaizduotė.
Taigi, mielieji mano, pabandykite ir Jūs suprasti daiktų kalbą, būseną ir norus. Nesvarbu, ar tai darysite nusiteikę užvaldžius vaikiškai vaizduotei, ar rimtai žvelgiant suaugusiojo akimis. Juk tai pagaliau nieko nekainuoja, o galimas daiktas, jog ir atpildo sulauksite. Galbūt plaukų šepetys Jums nusišypsos, šukuojant purius plaukus, galbūt pieštukas tyliai atsidus, baigiantis jo grafitui.