Kai ant lūpų pajuntam
gyvenimo skonį
Ir praryjam nekramtę pagiežą,
Kai išspjaunam žodžius,
susikaupusią tulžį
Ir pamirštam, kad mokam mylėti.
Kai dangus užsimerkia,
nes mums jo nereikia -
Akli juk negali matyti.
Užsidarę, lyg sraigės,
kauliniam kiaute,
Tyliai kenčiam keiksnodami lemtį.
Bijom juoktis tyrai,
bijom tiesą kalbėt,
Bijom meilei save paaukoti,
O labiausiai mes bijome -
savo širdies
Nes jinai,
juk nemoka meluoti
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Džyzas
Sukurta: 2009-12-16 20:56:25
Mano širdis kaip tik tai ko aš labai bijau...
Vartotojas (-a): Meškienė
Sukurta: 2009-12-16 18:59:18
Vaje ir tas eilius patiko...Ir jį pasiimu.Šiandien turbūt pusę eilių pasiimsiu ,visi taip šauniai rašo:)).
Vartotojas (-a): Sutemų Sesuo
Sukurta: 2009-12-16 12:53:54
..tad nebijokime...