Kai ant lūpų pajuntam
                  gyvenimo skonį
Ir praryjam nekramtę pagiežą,
Kai išspjaunam žodžius,
                  susikaupusią tulžį
Ir pamirštam, kad mokam mylėti.
Kai dangus užsimerkia,
                 nes mums jo nereikia -
Akli juk negali matyti.
Užsidarę, lyg sraigės,
                 kauliniam kiaute,
Tyliai kenčiam keiksnodami lemtį.
Bijom juoktis tyrai,
                 bijom tiesą kalbėt,
Bijom meilei save paaukoti,
O labiausiai mes bijome -
                  savo širdies
Nes jinai,
                 juk nemoka meluoti