Tavo lūpos – raudonos vyšnelės,
Tavo skruostai – rausvi obuoliai...
Tu viliojai gražiausiais žodeliais
ir sakei, kad mane pamilai.
Gęstant saulei sedėjom pajūry,
rytui brėkštant klajojom miške.
Tu, mieliausia, man širdį užbūrei –
Vis šnabždėjai man tyliai nakčia.
Aš laimingas – džiaugeisi, kaip vaikas.
Tu spindėjai, žavėjai mane.
Mes abu nepamatėm, kaip laikas
tyliai tirpo tavam glėbyje.
Taip,brangusis, gyvenimo kelias
buvo ilgas ir kartais sunkus.
Aš senelė ir tu jau senelis...
Mūsų Dieve, palaiminki mus.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2009-12-14 11:41:37
Gražu, kai išsaugomi šilti prisiminimai.
P.S. Nepamirškite brūkšnį įsprausti į tarpus. Pataisiau.
Vartotojas (-a): ardas
Sukurta: 2009-12-14 09:35:56
Taip laikas greitai bėga...
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2009-12-13 21:12:19
Pradžia-moksleiviška,toliau-rimčiau...Neblogai,jausmingai.
Anonimas
Sukurta: 2009-12-13 21:04:11
Aaah... Gražu. Telaimina Jus.
Vartotojas (-a): skroblas
Sukurta: 2009-12-13 20:51:36
Gera prisiminti gražias akimirkas :)