Tavo lūpos – raudonos vyšnelės,
Tavo skruostai – rausvi obuoliai...
Tu viliojai gražiausiais žodeliais
ir sakei, kad mane pamilai.

Gęstant saulei sedėjom pajūry,
rytui brėkštant klajojom miške.
Tu, mieliausia, man širdį užbūrei –
Vis šnabždėjai man tyliai nakčia.

Aš laimingas – džiaugeisi, kaip vaikas.
Tu spindėjai, žavėjai mane.
Mes abu nepamatėm, kaip laikas
tyliai tirpo tavam glėbyje.

Taip,brangusis, gyvenimo kelias
buvo ilgas ir kartais sunkus.
Aš senelė ir tu jau senelis...
Mūsų Dieve, palaiminki mus.