Santrauka:
Kuomet žmogus numirt neturi laiko.
Tu, žodi,
Dar neišbaigtas.
Čia daug dar neišvaikščiotų lankų.
Net nežinau, kuris kurį mes supam.
Per mano lūpas
Teka upės
Ir miškas ošia čia.
Gandrai, pavasarį parskridę,
Kalena lizduose...
Bet visa tai pareina iš giliau
Ir lūpos reikalingos
Žodyje įsisupti.
Ar tu žinai, ką čia kalbu?
Aš nelabai.
Bet sako, ir akmuo
Po širdį skraido,
O akmeny pragysta vyturiai,
Kuomet žmogus numirt neturi laiko.
Tu, žodi,
Dar neišbaigtas.
Apie lankas nevaikščiotas kalbu.
Bet tavyje jau ir dabar, kaip danguje
Net nenumiręs gyvenu.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): st_a_s
Sukurta: 2009-12-16 17:58:05
neišbaigiamumas žodžio. bet gyvenimu ir einame į jį...
Vartotojas (-a): ardas
Sukurta: 2009-12-14 09:29:52
Gražu,patiko.
Vartotojas (-a): Meškienė
Sukurta: 2009-12-13 18:03:08
Puiku.Patiko.
Vartotojas (-a): Karilė
Sukurta: 2009-12-13 12:55:29
Tu, žodi,
Dar neišbaigtas.
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2009-12-13 12:10:01
Per mano lūpas
Teka upės
Ir miškas ošia čia.
Gandrai, pavasarį parskridę,
Kalena lizduose...
...didingai ir prasmingai...SKAMBAAA...labai patiko...
Vartotojas (-a): klevas
Sukurta: 2009-12-13 12:00:14
Rodos, kad apie žodį jau tiek pasakyta, bet Jūsų kūriny ir vėl naujai skaitau. Ypatingai antroje kūrinio dalyje.
Anonimas
Sukurta: 2009-12-13 11:49:32
O, kokia trečia strofa! Puiki. Paskutinės dvi eilutės labai dviprasmiškai nuskamba: optimistiškai ir melancholiškai. Nors... Svarbiausia juk gyventi. Nesvarbu, kaip.