Santrauka:
Iš ciklo "Baltas vakaras"
Žodžiai, iš širdies ištrūkę ,
Stingsta, lūžta gomury,
Kai aplink jausmai atbukę,
Kai aplinkui svetimi.
Tik vienatvė kaip mėnulis
Už langų ilgai budės. .
O paskui rudens drobulės –
Šaltos darganos - lydės.
Šaltas rudeninis vėjas
Ir sušalusi žolė.
Sapnuose pražydus orchidėja.
Akyse – pasenusi žvaigždė.
Lai nedingsta iš paletės
Kerinti balta spalva.
Lai nudažo naktį juodą
Ir mintis – taip pat.
Stebuklingas baltas vėjas
Baltą dieną lai atpūs...
Atsigręš tolyn nuėjęs
Ir pravirks žmogus.
Ražas
2009-12-11 11:52:18
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2009-12-12 11:00:39
Amžinas troškimas svajonės ar tyros minties ir lūkesčiai, neatitinkantys tikrovės, neišvengiamai, dažnai nuo tavęs nepriklausant... turbūt paliečia kiekvieną; skaudžiai artima. Tiesiog gražiai elegiškai. Man atrodo, tokius žodžius reikėtų skirti dainai.
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2009-12-11 18:24:31
Šaltas rudeninis vėjas
Ir sušalusi žolė.
...impulsyviai, raiškiai ir talpiai tapomi vaizdiniai...nuotaika pagauna ir keri... labai...
Vartotojas (-a): Antanas Gintautas
Sukurta: 2009-12-11 15:18:15
Pabaiga stipri.
Anonimas
Sukurta: 2009-12-11 14:51:49
Jus tik nesenai minėjau viename komentare, gerbiu vien už tai , kad rašoma savimi, kalbama savo kalba, rašoma tai kas jaučiama, darbas neprasilenkia su loginiu mastimu, interpretuojate save kaip dalelytę nedalomą su kūriniu.
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2009-12-11 12:17:02
Stebuklingas baltas vėjas
Baltą dieną lai atpūs...
Teatpūs, teištirpins rudeninius rūkus... :)