Šviesiam dėdės Juozo atminimui
Kada nakčia siūruoja girios
Ir žvaigždėm sninga ant laukų,
Mažytį lango žiburėlį
Lyg gerą pasaką seku.
Aš nežinau, kiek jam dar lemta degti
Pakalnėj, šilo pakrašty.
Ak, kaip jo reikia man šią naktį,
Kai klumpa žodžiai pamiršti.
Dainuos per amžius žalios girios,
Pavargus ir mana galva užsnūs –
Regėsiu aš pro gelsvo smėlio kalvą,
Kaip dega žiburį sūnus.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): skroblas
Sukurta: 2009-12-11 20:18:33
Širdį užgaunanti lyrika.
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2009-12-11 14:05:38
Sunku tokius asmeniškus komentuoti.
Anonimas
Sukurta: 2009-12-11 11:59:41
Šviesus, jausmingas kūrinukas:)
Anonimas
Sukurta: 2009-12-11 11:04:20
Novatoriškumo nėra, tad ruoškitės, gausite pilos kurie to ieško, galvojate peikiu, giriu, kad atsispiriate pagundai:naujų vėjų, dainuojanti žodžių giesmė, sušildė.
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2009-12-11 10:14:21
liūdnas, bet nuoširdus-žodžiai iš širdies.