Vitražu žvelgia ji į pasaulį.
Pirštais liesdama smilgas,
Įkvėpdama audros.
Sakais ištepus šilką,
Galvoja – „taip bus visados“.

Miražuose vidurdienio paskendęs
Dulkėtas vandens ąsotis.
Erškėčiai skaudžiai bados...
Pro ašaras šypsotis?

Įtempė ji lanką
Strėlė – kolibrio plunksna.
Langas vaivorykšte aprasojęs
Šypsosi laukinei iliuzijai.

Tyloje nuaidėjo šūvis.
Pakibo juokas aštria nata.
Lėliukės ištirpo drugio kokone.
Žodžiai perkirpo nematomą siūlą.
Prieblandos voratinklius paliko dulksnoje.

Nieko nesurado.
Kokia ji akla...