Senas pasaulis su nutįsusiom gatvėm
Ir kažkur pakabinta tavo vienuma.
---
Nugraužtos skalbinių virvės
Neprisimena paslapčių,
Bet gali pasakyti tavo vardą.
To pakaks, kad suprastum,
Jog nieko neslėpei.

Gal dėl to ir sėdėdavai
Užsimūrinęs akligatvyje
Su popierium rankoje.
      Tu nieko nepiešei.
              Galvojai apie baltą sielą.
Kai pakeli akis – siena.
Ir giliai įrėžtas tavo vardas
Tebeskamba skersgatviuose.
Viena plyta tuščia – palikai juodai dienai.
Pamaniau, kad man vienai
Pažvelgus į šulinio dugną
Matosi balta siela.
-----
Nusibodo vienatvei.