Nors upė neiginių, šalin abejones,
Nes vienas laikas, kad galėtum būti.
Viens kitą stebinti smalsių žioplių minia
Lai pasiilsi nuo savęs truputį,
Nors viskas pateikta kaip realybės šou –
Anei kertelės privatumo kūnui,
Kiekvienas spaudžiamas pasidaryt kažkuo,
Ko gamtoje net tarp žvėrių nebūna.
Pravirkęs angelas nusidraskys sparnus,
Nes šį sezoną toks netinka stilius,
Gentainiai skanūs net be pagardų,
Bepročiai rėkauja, išminčiai oriai tyli.
Čia viskas surišta voratinklio gija
Ir ją nutraukia pasikėlęs vėjas,
Nes nesustoja laikrodis, deja,
Mirties gyvajam kiekvienam tiksėjęs.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2009-12-09 22:18:16
Tamsus pamišimas. Baisu, kai net angelai stilių "gaudo"...
Vartotojas (-a): Ražas
Sukurta: 2009-12-09 18:14:58
Įdomus ir intriguojantis kūrinys, sukeliantis aibę minčių. Iš suabsoliutinto laiko vergovės, geismingame godulyje skendintis mirtingasis, prirakintas abejonės savimi grandine, esmingai stokojantis tikrovės, gaminantis nesibaigiančius realybės stabus, bet netikrume juos vis sudaužantis, kokybę verčiantis kiekybe, individualumą - jokybe, trokštantis mirties nemirštant, projektuojantis ateitį amžinybėje, už laiko ribų, besistengiantis nusimesti žmogiškumo kuprą, neriantis į antijuslinę genomo, elemenarios dalelės, kvarko, didžiojo sprogimo superbūtį, nors iš tiesų akimirka, kurioje " galėtum būti". Be abejonės patiko. Dėkui.