Balti rūko klodai užklojo mano žemę,
Langus užkalė šiugždančiais lapais.
Į duris vienintelė pūga vėlų vakarą tuksena,
Apžvelgusi prieš tai sau nelinksmai
Molinį kregždžių kapą –
Arktimi alsuojantį apsnūdusį namą.
Prie sienos atsišlies sušalusi hiena.
Pėdsakai amžiams įsprausti lede.
Stebėsiu per naktį poliarinę dieną
Raktą suspaudus delne.
Įkvėpsiu šiek tiek šalčio.
Ašaros ledokšniais pakibs akimirkai ore.
Atsiklaupsiu prie sustingusio paparčio.
Visas apsitraukęs ledo plėvele.
Gimusi iš sniego upė
Numarins žuvis.
Tik kerpės ir krūmokšniai
Prabudę neišnyks.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2009-12-08 21:46:07
nerandu poetinės metaforos, tik hipretrofuotą realybę ir skaitosi ne kaip poezija , o proza..
palyginkite:
rūko klodai užklojo žemę,
langus užkalė šiugždančiais lapais
į duris pūga vėlų vakarą ...
mintis plaukia darniai išmetus tokius kalbos "griozdus",... kaip
..."Apžvelgusi prieš tai sau nelinksmai"
- - - -
sėkmės :)