Gretai po mano pažado rašyti dienoraštį Šventoji atsargiai pasiteiravo, ar žinau kaip tokios rūšies literatūra kuriama. Taip ir pasakė: tokios rūšies.
     - Anksčiau juos vadinau užrašais. Jeigu galima pervadinti dienoraščiais, tai juos esu rašęs.
     - Ir, žinoma, neparašęs.
     - Iš kur žinai?
     - Kai visokiausio šlamšto tiek daug manyje prikrauta, kaip nežinosi. O jūs vis -gimdyk! gimdyk! Net ir  Vaidinimas, kurio beveik nepažįstu, irgi- gimdyk!...
     - Matyt, reikės pažinti, bet tau skauda kitur - kad daug netinkamos rašliavos prikišom. Taip? O atrodo stengiuosi taip nedaryti. Bent dabar. Nepyk, jeigu kada užsimirštu.
     - Yra kam ir be tavęs, dzieduli.
     - Vidinis?
     Trumpai patylėjome, bet draugiškai, nepiktai, jausdami vienas kitam pagarbą, o Vidiniui turbūt didžiausią. Tai žmogus, kuriam kiekviena apie šilinių kraštą parašyta, bet numesta eilutė prilygsta kone tragedijai.  Nežinau, kodėl taip, bet žinau, kad myli jis šį kraštą nemažiau kaip varnas Golius. Dabar net spėlioju, kad galbūt todėl jį taip myli, jog tą meilę perėmė, perjautė būtent iš varno. Gražu ir mįslinga, jeigu taip, bet tai tik atsargi mano prielaida, o tikra, kad judviem, taigi Goliui ir Šventajai  miela pabūti kartu. Šventosios įrašuose varno kranksėjimų daugiau, negu protinga tiek jų turėti. Tačiau kas gi, išskyrus Šventąją ir patį varną Golių gali pasakyti, kad jo krankimai ne tapatūs. Bėda, kad mūsų klausa neprinokusi iki subtilybių išgirsti jo kranksėjimų niuansus. Šventoji juokais sako, kad Goliaus  žodynas netgi turtingesnis už didįjį lietuvių kalbos žodyną. Man tokie jos sakymai irgi  atrodydavo pašmaikštavimu, bet toks manymas  po truputį blėsta ir dabar nedrąsu pasakyti, kaip iš tikrųjų. Taip, žinau ir aš, kad  yra dalykų, dažnai girdimų, bet kažkodėl apeitų be didesnio dėmesio ir mokslinio pažinimo. Tado Ivanausko dėmesys, parodytas varnai ir jos pripažinimas, kad ji gudri, darbšti, kitaip sakant - visuomet užsiėmus, bet niekuomet neprarandanti budrumo, kad sumani, atsargi, drąsi, “sugeba net nuo šuns kaulą atimt“ man didesnio įspūdžio nedaro, kadangi šios jo arijos ne iš tos operos. Varnas yra varnas, bet ne varna, o Golius yra ypatingas varnas. Taip, jis jau ne jaunas, betgi senu vadinti neprotinga, kuomet niekas net nežinom, kaip ilgai šitų kiaušinių paukščiai sugeba gyventi. O enciklopedijų teiginiai, kad, girdi, varnai nelaisvėje pragyvena iki 69 metų, mano protui irgi nedaug pasako. Golius yra laisvės paukštis, išpraustas miškais iššukuotu šilinių dangum ir iškvėpintas pušies sakais. Ir mano nelaimė, deja, kad ir kaip labai Golių gerbdamas, o ir aš nedaug ką galiu pasakyti apie jo asmeninį gyvenimą. Tačiau jo visuomeninė, pilietinė veikla kelia nuostabą ir kažkokį sunkiai įvardijamą mielą gerumą. Ilgai nebejojau, kad tai, kas įmanoma žinoti apie Golių, žinau, nemokėdamas užmiršti. Ir štai užteka viršugalvyje minutė, kai netikėtai suprantu, jog toks įsitikinimas ne be išlygų.
     Neblogai jaučiau, kad Šventoji nori daugiau pasakyti, bet man pakako jos priekaištų, kurie jau buvo girdėti anksčiau, tačiau kuomet jie išsakomi į akis kaip šį kartą, nesidairant ar kas klauso - neklauso, kaltės supratimas darosi slogesnis. Su Vidiniu pagarbiai vadindami ją Šventąja, vis tik elgėmės su ją kaip su knyga- segtuvu. Ką paduosi, viską priima, susega, kažkaip sudėlioja, kad netgi nematai, kiek tokioje rašliavoje rašalo sutekėję. Tik šį kartą jau niekaip negalėjau pabėgti nuo supratimo, kad ji, Šventoji, tik mūsų žodyje šventa, o kasdienybėje ne lyg kupranugaris, nešantis svetimą naštą dvasios dykumoje. Puikiai suvokiau, kieno nuosavybėje ši dykuma, bet sutikite, kad parodyti į save ir Vidinį yra labai nelengva.
     - Sakyk, Šventoji, ką daryti, kad taip nebūtų. Juk tai, ką sakai, žino ir Vidinis, ir aš. Patys sau ne kartą žadėjome būti padoriais, inteligentiškais žmonėmis, saugoti tave nuo rašliavos, o iš tikrųjų esame inteligentiški chamai.
    - Kaip pasakei? Inteligentiški chamai?  
   - Girdėjai, Šventoji, ką sakiau. Nevaidink. Nežinau, kaip reikės tavęs atsiprašyti, bet norėčiau, kad tai būtų padaryta viešumoje.
    - Jaučiu, dzieduli, kad mano skundas tave užrūstino. Betgi abu žinome, kad ne toks velnias baisus, kaip jį piešia. Man smagu, kad aš reikalinga net šiukšlei pakelti.
     - Na, tokiais sugebėjimais nesigirk. Ir pati mokėk pasakyti, kad nesi kupranugaris.  
     - Iš  tikrųjų dėl savęs nesiskundžiu. Ir man nereikia būti kupranugariu, būti dykumoje, kad savo darbą padaryčiau gerai. Bet parama reikalinga ir tikimės, kad mes jos sulauksime būtent tokios, kokios norisi
     - Kas tie - mes? Tu ir Golius? Įdomu, koks jo vaidmuo šioje istorijoje?
    Šventoji nusijuokė, bet ir vėl ne taip, kaip buvau girdėjęs. Kiekvieną kartą ji juokdavosi kitaip. Spėjau, kad gal savo tikro juoko ji netgi neturi, tačiau gebėdama užrašyti garsus, mokėjo juoktis daugelio žmonių juoku. Taip buvo ir šį kartą- tikrai žinojau, kad juokiasi kažkas iš kažkuri, bet tai užtruko neilgai ir lyg po atodūsio, susikaupusi, ramiai, prasmingai:
     - Taip, dzieduli, tie MES, tai aš ir varnas. Kaip sakai, ne bet koks, o Golius, šilinių krašto varnas. Nežinau net iš kur ir kaip nedidelėje jo galvoje atsiranda tokie puikūs sumanymai. Sužinojęs, kad man rūpi su tavimi pasikalbėti, paruošė dovaną. Spėk, - paragino..
     - Dar ko! Miško paukštis - į mišką žiūri. Ką ten suranda, tik vienas jis težino. Bet atsiprašau, apie kokią dovaną kalbi?
     - Mes visi miško paukščiai. Visi. Visas šilinių kraštas,- vėl lyg atsiduso Šventoji, ir: - Ateik, pasiimk, dzieduli.
     Žvilgtelėjau jos pusėn ir pamačiau šalia padėtą pažįstamą plunksną. Neatrodė, kad galėčiau jos nepažinti, bet tik dabar atsiminiau, kad ją Vidiniui dovanojo varnas Golius. Pasirodo, kad užmarštis įsliuogė į mano galvą jau ir ten, kur neatrodė, kad galėtų būti. Ir labiau nustebau  būtent todėl, kad pastebiu joje naujus negatyviu poslinkius, bet nuostabos nebuvo daug.
   - Ne Vidinio tarnas gi, Šventoji. Ateis ir pasiims. Niekur nedings.
    - Vidinis turi panašia.
    - Juokauji?
    - Betgi žinai, kad nejuokauju, - pasakė Šventoji ir tuoj išgirdęs Goliaus „ kroo - kroo – kroo“. Atsistojau ant kojų, akyse matydamas neregėtas dangaus spalvas. „Kroo – kroo – kroo“, vėl  iš Šventosios  įrašo pašaukė varnas ir patikėjau, kad Golius turi net ir savo dangų, kurį irgi, deja, tik dabar pirmą kartą matau.
( Iš \"Tada, kai BUVOME\")