Likimas pakerpa sparnus,
Kad jau nebegalėtum skristi,
O laikas bėga neramus,
Prisiminimais iš vaikystės...
Tada svajojai, gyvenai,
Galvojai, kad pasieksi viską,
Dabar beliko tik sapnai,
Juk visa kita – nebegrįžta.
Nusivylimas ir skriauda
Kartėliu tau pripildė širdį,
Jau nebebūsi niekada tu tas,
Kur skambant džiaugsmą girdi.
Jau nebegrįši į svajas,-
Jų paprasčiausiai nebeliko,
Kada pakirpo tau sparnus,
Tada tapai tu neramus,
Vos suvokei, kas atsitiko...
Dabar, kai viską jau žinai,-
Nereikalingi tau sparnai,
Tiktai vilies, kad aplankys
Vaikystės nuostabūs sapnai.
Galbūt pavyks surinkt šukes,
Ateis ir tau likimo šventė,
Jei atgaivinsi svajones,
Grįš noras ir prasmė gyventi...
Liepa
2009-12-05 00:29:39
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Maybe
Sukurta: 2009-12-05 23:39:08
man patiko,rimas patiko ir mintis,kartais neišeina tobulai,bet būna nuoširdžiai,taip -kaip jautiesi ir išsakai save žodžiais :) pabaiga su viltim,ir tai jau didelis pasiekimas ;)
Anonimas
Sukurta: 2009-12-05 12:12:20
Labai gerbiu jūsų jausmus. Tačiau žvilgtelėkit į šį darbą kritišku, nešališku žvilgsniu. Ar tikrai jame rasite kažką naujo, nepakartojamo... Ar tai vertingas darbas, atmetus autorės žmogiškumą ir palikus tik rašytojos raišką?
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2009-12-05 11:56:50
vien svajonių neužteks..... sparnus atauginti
Anonimas
Sukurta: 2009-12-05 09:37:32
...taip - visada yra prasmė gyventi. Kol gyvas esi, tol lanko svajonė, nors viena...Gyvenimas.