Likimas pakerpa sparnus,
Kad jau nebegalėtum skristi,
O laikas bėga neramus,
Prisiminimais iš vaikystės...
Tada svajojai, gyvenai,
Galvojai, kad pasieksi viską,
Dabar beliko tik sapnai,
Juk visa kita – nebegrįžta.

Nusivylimas ir skriauda
Kartėliu tau pripildė širdį,
Jau nebebūsi niekada tu tas,
Kur skambant džiaugsmą girdi.
Jau nebegrįši į svajas,-
Jų paprasčiausiai nebeliko,
Kada pakirpo tau sparnus,
Tada tapai tu neramus,
Vos suvokei, kas atsitiko...

Dabar, kai viską jau žinai,-
Nereikalingi tau sparnai,
Tiktai vilies, kad aplankys
Vaikystės nuostabūs sapnai.
Galbūt pavyks surinkt šukes,
Ateis ir tau likimo šventė,
Jei atgaivinsi svajones,
Grįš noras ir prasmė gyventi...