Tyliai...
Tyliai tyliai...
šešėlio lengvumu,
patyliukais,
per drugio sparną
pirštų galiukais...
nuskriesiu,
snaige nusileisiu,
pumpuro ašara
nuriedėsiu...
skruzde užroposiu
į pačią viršūnę
ir skruostų raudoniu
išsiskleisiu...
– Kvepia?
Žiedadulke
ant lūpų ištirpsiu
ir spinduliu
pakalbinsiu širdį,
kuri girdi,
kaip medžių viršūnėm
keliauja
svajonė...
Maybe
2009-12-04 20:32:17
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): gulbinas
Sukurta: 2009-12-07 17:12:27
tesipildo tai,kas pažadėta----------------
Vartotojas (-a): Maybe
Sukurta: 2009-12-04 23:23:06
na,mintis čia tik viena-nekaltas,tyras ir trapus bučinys... ;)
Anonimas
Sukurta: 2009-12-04 23:15:00
O, kiek visko prižadama! Nuskriest, nuriedėt, išsiskleist... Ir dar kokiais įvairiais būdais! Gal geriau būtų susikoncentruoti ties mintimi, o ne aplinkybių raiška?
Vartotojas (-a): skroblas
Sukurta: 2009-12-04 21:04:12
Tikrai tyliai, bet ir gražiai