Tyliai tyliai...
šešėlio lengvumu,
patyliukais,
per drugio sparną
pirštų galiukais...
nuskriesiu,
snaige nusileisiu,
pumpuro ašara
nuriedėsiu...
skruzde užroposiu
į pačią viršūnę
ir skruostų raudoniu
išsiskleisiu...
– Kvepia?
Žiedadulke
ant lūpų ištirpsiu
ir spinduliu
pakalbinsiu širdį,
kuri girdi,
kaip medžių viršūnėm
keliauja
svajonė...