Ant altoriaus, Viešpatie, paukščius patupdžiau -
Tečiulba Rojui giesmes linų baltojo krašto.
Rūpintojėlį pasodinau prie kelio ir drožiu jam
medinius žodžius
Iš kančios - iš vienintelio rašto.
Ant altoriaus, Viešpatie, godą sudėjau -
Tegu kalba vidugirio medžiai,
Čiulbuonėliais lekioją po pamirštą Rojų.
Ant altoriaus, Viešpatie, sudėjau,
Ką Tu man taip didžiai dovanojai.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2009-12-02 19:14:58
graži ši malda
Vartotojas (-a): nemune
Sukurta: 2009-12-02 11:20:58
taikliai, nors ne vienam L. Šepkai tai taikintina. Taip pat besimeldusių buvo daug, o tik Šepkos drožybą atspindinčių pastebėjimų, tik Šepkai skirto asmeninio pojūčio pasigedau. Na kuo jis Jums kitoks nei Svirskis, Šapola ir kt...?
Anonimas
Sukurta: 2009-12-02 00:40:28
Aukojimai.