Santrauka:
Mes visi esam kažkam skolingi...
Kai rūbą numeta gelsvi beržai -
Apnuogina šakas, lyg mano sąžinę,
Jaučiu, kad padariau tau tiek mažai,
Kad viskas liko, kaip per pirmą pažintį.
O tarp laukų paklydęs vėjas
Be gailesčio vis blaško bjaurų lietų...
Sugrįšiu niekur neišėjęs –
Gal rasiu tai, ko niekam nepalieku?
Surinksiu aš po vieną lapą
Dienas geltoniu nužydėjusias –
Tą praeitį be galo trapią
Delnais uždengsiu rudeniui užėjus.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2009-12-01 22:33:31
Ritmas ir rimas čia yra, o štai mintis kaip tik galėtų būti kuo labiau banguojanti.
Vartotojas (-a): Madeleine
Sukurta: 2009-12-01 20:33:37
Šiek tiek ritmingiau reikėtų. Visai švari mintis išryškinta, gal pabandykite dar įprastų epitetų atsisakyti ir ieškoti savų? Būtų įdomiau.
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2009-12-01 10:08:23
Paskutinis posmas gražus. Kiti silpni.
Vartotojas (-a): Sutemų Sesuo
Sukurta: 2009-12-01 08:36:08
Surinksiu aš po vieną lapą....giliai, į metų gausą, tartum surenkame savo gyvenimo lapelius....
Anonimas
Sukurta: 2009-12-01 07:53:44
Jausmai. Pasistenkit išlaykiti vienodą skiemenų skaičių eilutėse. Bus lygiau.