Kai rūbą numeta gelsvi beržai -
Apnuogina šakas, lyg mano sąžinę,
Jaučiu, kad padariau tau tiek mažai,
Kad viskas liko, kaip per pirmą pažintį.

O tarp laukų paklydęs vėjas
Be gailesčio vis blaško bjaurų lietų...
Sugrįšiu niekur neišėjęs –
Gal rasiu tai, ko niekam nepalieku?

Surinksiu aš po vieną lapą
Dienas geltoniu nužydėjusias –
Tą praeitį be galo trapią
Delnais uždengsiu rudeniui užėjus.