Mes beraščiai, bekraščiai aistros vaikai,
sugadino mūsų svajones pinigai,
vis paliekam kas metai savuosius namus,
iškeliaujam į niekur už duonos trupinius.
Mūsų skausmas nebežeidžia,
o taikūs jausmai iš lėto apleidžia,
jau pamiršom, ką saugojom, kas saugojo mus,
išdidžiai nusispjaunam išgirdę patarimus.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Madeleine
Sukurta: 2009-11-30 13:29:04
Atrodo, lyg antruoju posmu kūrinys dar nesibaigia...
Anonimas
Sukurta: 2009-11-29 23:50:06
išdidusis lapkritis baigias, į ką spjaudysim ? :)
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2009-11-29 22:51:26
liap ir kritys...
išdidžiai čia surašyta :)