Mes beraščiai, bekraščiai aistros vaikai,
sugadino mūsų svajones pinigai,
vis paliekam kas metai savuosius namus,
iškeliaujam į niekur už duonos trupinius.

Mūsų skausmas nebežeidžia,
o taikūs jausmai iš lėto apleidžia,
jau pamiršom, ką saugojom, kas saugojo mus,
išdidžiai nusispjaunam išgirdę patarimus.