Įgijęs atmintį vanduo pavirs krauju,
Pasaulį skirstančiu į svetimą ir savą.
Kiek jam reikės pavidalų naujų,
Kol liausis žemė sugraužta alsavus?

Tiek tos žalos - tik nurėžta šaknis,
Tik daugiaaukščiai lieka sąvartynai.
Nuprausę žmones srautai murzini
Tokie nuodingi, kad krantai sutino

Ir jau vanduo negali tapt krauju,
Nes tirštu krešuliu istorija opėja,
Nes patogiu nusitiestu keliu
Ir atmintis, ir išmintis išėjo.

Ant molio krinta dulkės, pelenai,
Gal iš Černobylio juos sunešiojo vėjas.
Kas tu esi? Nei klausi, nei žinai,
Šeriuotas letenas ant žiaunų susidėjęs.