O dabar jau jaučiu, tarsi kūnas jau būtų ne mano,
Padalintas perpus, išpustytas artėjančio gruodžio.
Tokios dienos, į popietę dangūs apanka ir nekrenta mana,
Ir pasidengia miestas niekuomet nenuvalomais suodžiais,
Kaip pasidengi pats storu luobu kvailiausio švelnumo.
Jei galėtum, nupieštum save, užfiksuotum, ir būtų kūrimas,
Atkūrimas savęs. Sako, vien tiktai šitai ir mokame -
Kontr kuriame, kontr gyvename, kontr ir mylime.
Jau turbūt pavargau, tad ir jausti kažkaip nesinori.
Vis sukies į save, o per petį atsigręži - tuščia.
Ir - tikėta visai, kaip dažnai pasakysiu - meluoju
Nes jei aš negaliu, tai dar lūpos bent pusmintę sušnypščia.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2010-01-14 21:07:17
Tekste gana daugoka nereikalingų įvardžių. "...jau jaučiu..." - siūlyčiau šią vietelę pakeisti, nes labai abstraktu ir skambėjimas jau jau nelabai skaniai susidubliuoja. Ketvirtoj eilutėj truputį kliūna niekuomet. Antros strofos dvi paskutinės eilutės, nuo "Sako..." - labai sudėtingai tariamos (nors su kontr žaismas ir šaunus). Ir paskutinė eilutė labai griozdiška. Taip pat kyla klausimas, kodėl pirma strofa - rimuota, o likusios ne. Tai gana išblaško skaitymo ritmiką.
Geroji pusė - jausmas jausmas ir dar kartą jausmas. Nepaisant techninio broko, visgi galima išgyventi kartu su Jūsų lyriniu "aš". Mano galva, tai labai svarbu.
Ir atleiskite už priekabumą :)
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2009-11-28 15:29:48
Kontr pavargėliškam rusenimui... Atkūrimas savęs - gal ir daug jėgų tam prireikia...
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2009-11-27 20:33:46
"Vis sukies į save, o per petį atsigręži - tuščia"... ir man ši vieta nepaprastai kabinanti....
Anonimas
Sukurta: 2009-11-27 15:16:56
Įsijausminimas.
Vartotojas (-a): klevas
Sukurta: 2009-11-27 15:13:48
Vis sukies į save, o per petį atsigręži - tuščia --- būsena, kai reikia giliau pažiūrėti. Patiko ši mintis.