O dabar jau jaučiu, tarsi kūnas jau būtų ne mano,
Padalintas perpus, išpustytas artėjančio gruodžio.
Tokios dienos, į popietę dangūs apanka ir nekrenta mana,
Ir pasidengia miestas niekuomet nenuvalomais suodžiais,

Kaip pasidengi pats storu luobu kvailiausio švelnumo.
Jei galėtum, nupieštum save, užfiksuotum, ir būtų kūrimas,
Atkūrimas savęs. Sako, vien tiktai šitai ir mokame -
Kontr kuriame, kontr gyvename, kontr ir mylime.

Jau turbūt pavargau, tad ir jausti kažkaip nesinori.
Vis sukies į save, o per petį atsigręži - tuščia.
Ir - tikėta visai, kaip dažnai pasakysiu - meluoju
Nes jei aš negaliu, tai dar lūpos bent pusmintę sušnypščia.