Jau seniai pavasariai prabėgo.
Pilni džiaugsmo, gražūs kaip sapnai.
Rudens lapai krito, žiemos pustė sniegą
Bet širdy jaunystę vis jautei.
Vasaros žalumo paviliota
lyg plaštakė pievomis skraidei.
Juk nebuvo kelias žiedais klotas –
Kartais skaudžiai smigo ir spygliai.
Jau voratinkliai – sidabro gijos,
puošė tavo plaukus kaip šarma.
Tu juokeis, saulėlydį pavijus,
kad širdy jaunystė dar gyva.
Baltos snaigės, tokios purios, krito.
Tavo galvą patalu užklos.
Klausi tu savęs kiekvieną rytą –
Kur dingai, jaunyste, iš dainos...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Antanas Gintautas
Sukurta: 2009-11-24 16:07:42
Dainingas ir jautrus...
Vartotojas (-a): klajūnė
Sukurta: 2009-11-24 14:49:31
labai gražus ir dainingas tekstas. Ačiū, kad nušvietėt šią niūrią dieną.
Vartotojas (-a): skroblas
Sukurta: 2009-11-24 14:35:12
Manau, kad mūsų jaunystė nubėgo pasitikti vaikų ir vaikaičių. Gal ir gerai, tegul jie būna jauni, gražūs ir laimingi, o mes džiaugsimės jų grožiu, jų laime. Lengvas, skaidrus, šiltas.
Anonimas
Sukurta: 2009-11-24 13:35:53
...tarsi daina...
o, taip, jaunystė greita plaštakė...lyg jauti jos alsavimą, bet suspėti nebėr jėgų.
( trečioje eilutėje be " rudens" geriau būtų rimo atžvilgiu)
Anonimas
Sukurta: 2009-11-24 13:25:12
Pakartosiu seną tiesą – svarbiausia širdis jauna.
Vartotojas (-a): By Zenas
Sukurta: 2009-11-24 13:11:18
sunkus klasimas...
Anonimas
Sukurta: 2009-11-24 10:58:03
dingusi jaunystė tokios lyrikos nerašo :)
akimirka gražios praeities - neatraston ateitin.