Jau seniai pavasariai prabėgo.
Pilni džiaugsmo, gražūs kaip sapnai.
Rudens lapai krito, žiemos pustė sniegą
Bet širdy jaunystę vis jautei.

Vasaros žalumo paviliota
lyg plaštakė pievomis skraidei.
Juk nebuvo kelias žiedais klotas –
Kartais skaudžiai smigo ir spygliai.

Jau voratinkliai – sidabro gijos,
puošė tavo plaukus kaip šarma.
Tu juokeis, saulėlydį pavijus,
kad širdy jaunystė dar gyva.

Baltos snaigės, tokios purios, krito.
Tavo galvą patalu užklos.
Klausi tu savęs kiekvieną rytą –
Kur dingai, jaunyste, iš dainos...