Kartais iš vaikystės atklysta man vizija -
melduos verkia kūdikėlis nakčia.
Nes nelemta gyventi jam buvo - vos užgimęs
ir jau paskandintas giliam ežere.
Atmintis akyse piešia vaizdinį seną -
Baltas vystyklas dengia pamėlusį
mažos lėlės kūnelį(taip man atrodė tada).
Kurią norėjau pasiimti, priglaust ir sušildyt ,
bet mane stiprios rankos patraukė -liest nevalia.
Daugel metų prabėgo, bet tave vis matau
tokį šlapią , bejėgį, pasislėpusį užmiršimo žolėj
Ir kaži ką galvoja ta, kuri paslapčia
atidavė laumėm savo kūdikio vygę supuoti nakčia?
Iš veronikos gimęs vaikelis - nuodėmė? Nemanau.
Nuodėmė - nužudyti !!
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2009-11-22 11:07:03
pasilėpusį >> pasislėpusį
veronikos >> jei nėra sumanyta kitaip, tuomet, "Veronikos"
prieš skyrybos ženklą tarpo nereikia :)
Šiaip patiko eiliavimas, mintis piešimas :)
Vartotojas (-a): skroblas
Sukurta: 2009-11-22 10:40:23
Suprantu, vaizdas yra toks šiurpus, o skausmas ir gailestis yra toks didelis, kad nesutelpa į gražią tradicinę eilėdarą. Lieka laisva erdvė tobulinimui.
Anonimas
Sukurta: 2009-11-22 10:20:16
Idėja nebloga, bet raiška neišpildo taip gerai, kaip norėtųsi.