Aš jau nepamenu. Kada. Pamenu tik pasirinkimą, kuris mane gelbsti \"vakar šiandien rytoj\".
Žvilgsnis pro pravertas duris išgąsdina. Sužeidžia. Tai trunka tik akimirką. Nedelsdama užtrenkiu duris. (Ap-si) Sprendžiu.
Traukiuosi į pogrindį (kaip dabar vadina). Nors iš tiesų - tik į save.
Apsisprendžiu neauginti ir nagų, kuriais sudarkyčiau įsigalėjusias simuliacijas anapus. Šiame r(R)okfelerių amžiuje mokausi būti aukso veršiu sau.
Ir nebūtinai stiklinėmis akimis...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Raktažolė
Sukurta: 2009-11-26 23:37:44
Pritarčiau Karilei. Mintis gera, belieka paversti ,,nuomonės'' perlu.
Vartotojas (-a): SalaDrugelis
Sukurta: 2009-11-21 17:31:03
Kaip pasakė gerbiamas Vytautas V. Landsbergis - etiudai turi didžiausią potencialą tapti platesnės apimties kūriniais. Jie saugo nuo paklydimo. Čia jau mano nuomonė...
Vartotojas (-a): Karilė
Sukurta: 2009-11-21 17:26:34
Jei šis etiudas taps kūrinio dalimi - gerai, jei tuo ir baigsis - reikėjo dėti į dienoraštinį užrašą.
Anonimas
Sukurta: 2009-11-21 17:21:37
...gerai, kad ateina suvokimas :)