„Buvo šiltas ir tylus vakaras, kai jis stabtelėjo ant Kebeškalnio...“
Br. Radzevičius „Priešaušrio vieškeliai“ I d. 437 p.
4)
Erdvėjo tylūs vakaro skliautai.
Pušų viršūnėm plaukė palšas dūmas.
Iš tolo klonių vingiuos išskaitei
Užburtą raštą. Širdyje toksai kartumas...
Gal nuo laukinio obuolio, gal prieklėčio pelynų...
Dar pastovėt, išgert šilojų oro...
Ranka paglosto vystančiąją žolę...
Tavos galvos paglostyt niekas nepanoro.
Suklupo vakaras. O tu tą metą išėjai
Sunkios kelionės lazdą pasiėmęs –
Paliko kalvos, gęstančios sodybos,
Atklydęs vaiko aidas, upės rūkas šėmas...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Karilė
Sukurta: 2009-11-22 10:33:31
Man ta tema kalbėti skaudu...
Viskas kone atmintinai, visi takai išvaikščioti...
...šiąnakt nebus šalnos...
Vartotojas (-a): Ražas
Sukurta: 2009-11-21 16:07:17
Toks tikras tekstas, iš "Priešaušrio vieškelių", Br. Radzevičiaus dvasioje, akiračio tikrovė niekaip neiškeičiama ir nepamainoma jokiomis išrastomis žmogiškosiosmis tikrovėmis, kaip toji priešais tapytojo langą esanti siena, kurio niekaip nesugebėjo nutapyti. Ši dedikacija man artimiausia. Dėkui už ją.
Anonimas
Sukurta: 2009-11-21 12:10:16
Ryškus. Pagirtina idėja.
Anonimas
Sukurta: 2009-11-21 07:09:51
...toks kantriai piligrimiškas jausmas... Suklupo vakaras. O tu tą metą išėjai / Sunkios kelionės lazdą pasiėmęs...
Labai patiko. Ačiū.
Anonimas
Sukurta: 2009-11-21 02:17:34
Labai gražiai ir tapybiškai užrašytas momentinis vizdas.
Anonimas
Sukurta: 2009-11-21 02:02:59
Užu širdies griebia...