„Buvo šiltas ir tylus vakaras, kai jis stabtelėjo ant Kebeškalnio...“

Br. Radzevičius „Priešaušrio vieškeliai“ I d. 437 p.


4)
Erdvėjo tylūs vakaro skliautai.
Pušų viršūnėm plaukė palšas dūmas.
Iš tolo klonių vingiuos išskaitei
Užburtą raštą. Širdyje toksai kartumas...
Gal nuo laukinio obuolio, gal prieklėčio pelynų...
Dar pastovėt, išgert šilojų oro...
Ranka paglosto vystančiąją žolę...
Tavos galvos paglostyt niekas nepanoro.
Suklupo vakaras. O tu tą metą išėjai
Sunkios kelionės lazdą pasiėmęs –
Paliko kalvos, gęstančios sodybos,
Atklydęs vaiko aidas, upės rūkas šėmas...