šitą rudenį noris žudyti
tyliai džiūgauti traiškant lapus
sugadint savo silpnąją lytį
kai mėnulis aukštai nekalbus
mest per petį žodžius tarsi niekus
neprasmingus: “ mylėti gana “
slogų šleifą kančių nusidriekusį
nusiplėšt drąsiai tapus nuoga
jokios meilės eilių neskaityti
kol sustos pakelės mašina
ir išveš karščiu krečiantį pyktį
drumsto rudenio vėjo karste