Į save...
aš – ne bejėgis,
tik nebepakeliu
savo lietpalčio
balto
erdvėj to dangaus,
kuris apkabina
kasdieną
mus ganiusį
dangų,
nepakeliu
ir nuo žemės
pilkojo liepto,
nusidriekusio
anapus
mus išnešiojusios
žemės...
visą laiką
vijausi save,
esantį
anapus
nepakeliančio
savo lietpalčio
balto...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2009-11-18 16:05:07
Dangiškais suipainiojimas man taip pat krito į akis.Na, o egocentrizmas toks būdingas žmogui.Savas lietpaltis arčiau kūno, kaip sakoma.
Anonimas
Sukurta: 2009-11-18 15:39:37
...giliai. Gražiai perteikta minorinė nuotaika...Gera alegorija.
Vartotojas (-a): Antanas Gintautas
Sukurta: 2009-11-18 15:03:53
,,erdvėj to dangaus, kuris apkabina kasdieną mus ganiusį dangų" - čionai gaunasi alogizmas. Ar ėjimą ,,į save" įprasmina nepakėlimas ,,savo lietpalčio balto?..