aš – ne bejėgis,
tik nebepakeliu
savo lietpalčio
balto
erdvėj to dangaus,
kuris apkabina
kasdieną
mus ganiusį
dangų,
nepakeliu
ir nuo žemės
pilkojo liepto,
nusidriekusio
anapus
mus išnešiojusios
žemės...
visą laiką
vijausi save,
esantį
anapus
nepakeliančio
savo lietpalčio
balto...