Kiekvieną rudenį
Mums metai
Savo duoklę atiduoda,
Nugirdo širdis liūdesiu,
Pripildo sotumu aruodus.
Išsiskyrimo ilgesį
Su išskrendančiais paukščiais
Išvynioja,
Auksinių lapų nerimą išbarsto
Ir pakloja mums po kojom.
Į šiltas trobas iš tuščių laukų
Visus sušaukia,
Kur spragsi krosnyje ugnis,
Ant aukšto noksta
Žieminiai obuoliai...
Ir mes, prie ilgio rudens vakaro
Susėdę,
Gurkšnojame dar vasara
Alsuojančią arbatą,
Bet ne artėjančios žiemos-
Vėl paukščių parskrendančių
laukiam.
Ir taip kiekvieną rudenį...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): skroblas
Sukurta: 2009-11-18 08:17:07
Mielas ir spalvingas rudeniškas vaizdelis.
Vartotojas (-a): Antanas Gintautas
Sukurta: 2009-11-18 08:16:35
Ramus, paprastas ir įtikinamas kalbėjimas. Be aukštų frazių, bet nuoširdus. Būkite ištikima savo vardui.
Anonimas
Sukurta: 2009-11-18 08:03:18
...vaizdingai piešiamas ruduo... Gražus pasakojimas.
Poezijai dar truputį reikėtų surasti skambesį žodžio - ne gausybėje, o kiekybėje. Man patiko šiltas prisilietimas prie ilgo rudens vakaro. Kaip proza - patiko.
Su išskrendančiais paukščiais
išvynioja,
auksinių lapų nerimą išbarsto
ir kloja mums po kojom. - tai poezijos dalis. Tik ne 'pakloja', o kloja. Ačiū.