Kiekvieną rudenį
Mums metai
Savo duoklę atiduoda,
Nugirdo širdis liūdesiu,
Pripildo sotumu aruodus.
Išsiskyrimo ilgesį
Su išskrendančiais paukščiais
Išvynioja,
Auksinių lapų nerimą išbarsto
Ir pakloja mums po kojom.
Į šiltas trobas iš tuščių laukų
Visus sušaukia,
Kur spragsi krosnyje ugnis,
Ant aukšto noksta
Žieminiai obuoliai...
Ir mes, prie ilgio rudens vakaro
Susėdę,
Gurkšnojame dar vasara
Alsuojančią arbatą,
Bet ne artėjančios žiemos-
Vėl paukščių parskrendančių
laukiam.
Ir taip kiekvieną rudenį...