Glosto jos pečius įkyri senatvė,
O perkūnas, kai silpna, ten ieško stiprybės.
Ąžuolai dėkingi jausdami pilnatvę -
Šimtus gilių pasėjo jos geismo platybės.

Samanos jau padengė nuolankų josios veidą –
Tiek kartų spjauta ir trenkta tiesiai į akis.
Tačiau audros gali šėlti tik nuskriaustajai leidus,
Jos kojos tai Dievo žemėj šaknis.

Tik šiandien ją lydi abejingi žvilgsniai,
Paliesti kas bijo – lyg būtų raupsuota.
Nors ir jos šešėly pirmieji vilko žingsniai,
Tamsių paltų siluetai nuo bėdos nevaduotų.

Lizdą jos delne erelis susisuko:
Vilties kiaušinius perės atgaivint galybę.
Tikiuosi būt nevienas trupinių įbrukęs
Į delną paminklo užmirštos Vienybės.