Santrauka:
Į lopšį sugrįžau. // (Kvailai atrodau, tiesa?)
Į lopšį sugrįžau.
(Kvailai atrodau, tiesa?)
Ir paprašiau,
Kad motina pasuptų,
Kuri toli toli
Sekmadienio nakty
Už jūrų - marių
Degina balanų šviesą.
Man nesunku sugrįžti.
Gal sužinosiu, ko dar nežinau.
Nuo ten prasideda vaikystė.
Ir motina – nuo ten.
Jau supa va...
Naktis, užpūtusi žvaigždes,
Apsišviečia balanomis.
Jos degs,
Kol mano žvakė užsidegs.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Rykštė
Sukurta: 2009-11-18 00:08:58
"Nuo ten prasideda vaikystė.
Ir motina – nuo ten."
Neseniai ir pati mąsčiau apie tėvų ir vaikų ryšį. Kur jis prasideda, ir kada (kodėl???) baigiasi. Ne visad baigiasi... ne visad. Gal čia tik mano kartos savybė. Baisuma, kai pagalvoji. Baisuma. O jūsų eilėraštis toks ramus. Paskaitai ir norisi to lopšio.
Vartotojas (-a): Medis
Sukurta: 2009-11-17 15:33:42
Įdomiai suvsta
Vartotojas (-a): Ražas
Sukurta: 2009-11-17 14:01:10
Ach, Dzieduli, bus toji žvakelė, bus, bet kas mums iš tos liepsnelės. Sugraudinai, motulę priminęs, sugraudinai, bet graudesys juk nėra blogai...vadinasi dar būni, dar esi.
Vartotojas (-a): skroblas
Sukurta: 2009-11-17 09:36:11
Gili mintis sukuria gražų ir taurų vaizdą.